Author:
Istrauka is "Slaptai"
| [ Next Thread |
Previous Thread |
Next Message |
Previous Message
]
Date Posted: 10/25/03 18:23:56
Straipsnelis is http://www.slaptai.lt/Tekstai/aktualijos/Lie_velius.htm
KGB - prieš kultūros, meno, visuomenės veikėjus
Daug rašome apie Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybų veiklą visame pasaulyje. Šiame skyrelyje pasakosime, kaip KGB ir jos pirmtakai NKVD, MGB bei kitos tarnybos siautėjo Lietuvoje, daugiau dėmesio skirdami kultūros veikėjų persekiojimams.
NORBERTAS VĖLIUS
Sovietų specialiosios tarnybos Norbertą Vėlių bandė nužudyti...
Nesirengiau rašyti šiai knygai. Maniau, man pakaks to, kad esu visų šių šviesių atsiminimų apie Norbertą Vėlių leidėjas. Apie atliktus jo darbus, asmenybės žavumą čia daug ir gražiai papasakota. Tačiau ir leidinio sudarytojos, ir Norberto žmona Ramunė Vėliuvienė, susipažinusios su pateikta medžiaga, pasigedo kitokio Norberto: beveik visą gyvenimą, iki pat Atgimimo, persekioto, dažnai dėl to kentėjusio. Ne kiekvienas iš mūsų jį tokį matydavo, tik artimieji, tik patys patikimiausi draugai.
Apie N.Vėliaus kentėjimus, persekiotojus ir nedraugus man pasakojo ne pats Norbertas, o jo gyvenimo draugė Ramunė Vėliuvienė.
Lietuvių kalbos ir literatūros institute (dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) Norbertą labai vargino saugumas. Ir tardydavo, ir agituodavo, visokių lengvatų žadėdavo, net instituto direktoriaus kėdę. Eina Norbertas iš Instituto gatve, prisiveja jį automobilis: prašom į vidų. Kartais net direktorius K.Korsakas paskambindavo: užeik, čia su tavim nori pasikalbėti. Dažniausiai pokalbiai vykdavo "Neringos" ir "Gintaro" viešbučiuose.
Po tokių vizitų Norbertas namie nieko nepasakodavo, nekalbėdavo, būdavo labai susijaudinęs, išbalęs. Kartą iš "Gintaro" viešbučio grįžo gana vėlai. Po kalbininko Jono Kazlausko tragedijos Norbertas ne juokais susirūpino. Nusprendė: kas bus, tas, bet kviečiamas neisiu. Neturiu laiko, esu darbais apsikrovęs, neturiu ką pasakyti. Tada gavo kvietimą į karinį komisariatą, nors jau turėjo "baltą" bilietą. Prisistatyti reikėjo neįprastai anksti, penktą valandą ryto. Grįžo apie aštuntą. Labai jaudinosi, nieko nepasakojo. Smulkiau apie tą susitikimą su persekiotojais žmona sužinojo tik po kokių metų.
Komisariatas buvo tuometinėje M.Gorkio (dabar Didžioji) gatvėje. Kabinetai ankstų rytą, žinoma, užrakinti. Kieme jo laukia iš matymo pažįstamas karininkas, su kuriuo buvo tekę kalbėtis "Gintaro" viešbutyje. Pareigūnas pasiūlė pasivaikščioti. Eina Vilnios link. Norbertas jaučia, kad tuoj gali kas nors įvykti. Karininkas pastebimai nervinasi. Išsitraukia kažkokį keistą plunksnakotį, vienu momentu juo tarsi užsimoja. Moteris šluoja gatvę. Norbertas pabrėžtinai mandagiai su ja pasisveikina, užkalbina kaip seną pažįstamą. Paskui žmogų su šunimi sutinka. Ir su juo - kaip su pažįstamu.
Norbertas neabejojo: išgelbėjo jį tie nepažįstami žmonės. Žmonai jis yra labai įsakmiai pasakęs: jei kada rasite mane "nusižudžiusį", netikėkite, savo valia niekada to nedaryčiau. Ir dėl įsitikinimų, ir dėl pareigos šeimai.
Tai ne vienintelis kartas, kai Norbertas galėjo nepareiti namo. Sykį vienose Žemaitijos kapinaitėse jis užsirašinėjo antkapinių paminklų, vainikų juostų tekstus ir buvo užpultas metaliniais strypais apsiginklavusių chuliganų. Norbertas buvo įsitikinęs, kad ir vėl atsitiktinai išvengė mirties: kai jį puolė mušti, į kapines atvažiavo grupelė vyrų statyti paminklo. Užpuolikai pabėgo. Žmonai liepė apie šį pasikėsinimą niekam nepasakoti.
Po Čekoslovakijos įvykių tokie keisti užpuolimai, net mirtys buvo ne retenybė. Norbertas sakydavo: inteligentams, jų vaikams keršija. Vienos kartos kultūrininkų genus naikina, tautiškai, patriotiškai nusiteikusius žmones nori sužlugdyti. Omenyje jis turėjo A.Vidugirį, kuris buvo žiauriai sumuštas Gervėčiuose, žurnalistą A.Judžentį, nuskendusį vos keli metrai nuo kranto, seklioje vietoje. V.Miliaus, R.Batūros, A.Stravinsko, R.Ozolo sūnų mirtys...
Keliaudamas po kaimus Norbertas ne tik tautosaką užrašinėjo. Ne mažiau jis rūpinosi ir tautodaile. Yra surinkęs ir Etnografijos muziejui padovanojęs daugybę tautodailės kūrinių. Viską pedantiškai užrašydavo: kur rado, kokiomis aplinkybėmis. Ir štai tie užrašai dingo. Iš buto. Tada Norbertas su šeima gyveno bendrabutyje. Po kurio laiko šeimos draugė Anelė Žalytė prisipažino mačiusi visą Norberto kolekcijos sąrašą, taigi sąsiuvinis ne šiaip dingo, juo kažkas naudojosi. Beje, galiausiai jis vėl slapčia buvo padėtas į tą pačią vietą.
Norėdamas bent šiek tiek apsisaugoti nuo svetimų akių, Norbertas nusprendė pasidirbdinti stalą su slaptu stalčiumi. Tik įbedus vinį į nežymią skylutę tą stalčių, kuriame galėjo tilpti trys keturios knygos, galima buvo ištraukti. Ramunė nežino, ką Norbertas tame stalčiuje slėpė, bet jis visada būdavo pilnas.
Norbertas nuolat jautė jo pėdomis slenkantį tamsų šešėlį. Visur jį budriai sekė nematomos akys ir ausys. Neretai jos būdavo matomos. Pavyzdžiui, Institute, į kurį taip sunkiai pateko tik didelėmis Donato Saukos pastangomis. Jaunimo numylėtinis, puikus oratorius, populiarių ekspedicijų vadovas buvo labai neparankus. Tokį žmogų žūtbūt reikėjo sukompromituoti, izoliuoti, nustumti arba, kaip matėme, patogia proga gal net sunaikinti.
Kiekvienoje ekspedicijoje būdavo žmonių, kuriems ne tautinės vertybės rūpėjo. Pasak Ramunės, Norbertas turėjo labai gerą nuojautą, nuo prisiplakėlių budriai saugojosi pats ir saugojo naivius jaunus žmones, kartais juos net pritildydamas, pristabdydamas, kai užtraukdavo kokią Sąjūdžio metais jau laisvai ir plačiai skambėjusią dainą. O tada tos dainos buvo labai pavojingos.
Kai kurie žmonės Norbertą sekė, šnipinėjo prieš savo norą. Grįžusius iš tremties, iš kalėjimo saugumas užverbuodavo. Ramunė pasakoja, kad vienas Norberto mokyklos draugas kurį laiką irgi buvo tokioje dviprasmiškoje padėtyje. Norbertas tą žinojo, užjautė vargšą, nenutraukė su juo draugystės. Kai kurie ekspedicijų dalyviai Norbertui pasipasakodavo buvo kviečiami į saugumą. Kamantinėjimų neišvengė ir garsioji Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė: ar Vėlius neagituoja prieš tarybų valdžią, neorganizuoja nelegalių leidinių, neplatina katalikiškos spaudos? Labai mat reikėjo Norbertą kompromituojančios medžiagos. Štai nepažįstami žmonės įkyriai perša jam rašomąją mašinėlę. K.Ambrasas pagaliau parūpino jam mašinėlę iš Kanados, bet vėliau paaiškėjo, kad ir ji užregistruota.
Nepavyko Norberto sukompromituoti, nepadarė jis jokių finansinių pažeidimų, susijusių su ekspedicijų išlaidomis. Labai skrupulingai atsiskaitydavo su Instituto buhalterija. Tačiau mano pokalbio su Vėliuviene magnetofono įrašas byloja, kad institute jam vis dėlto buvo nesaldu. Daug metų jis neturėjo jokio mokslinio laipsnio. Kiekvieną mokslinį darbą, studiją kai kurie jo kolegos vertino nepagrįstai priekabiai. Kad tik toliau nustūmus jo darbų publikavimą, leidimą, gynimą. Niekas šioje knygoje nenorėjo apie tai kalbėti konkrečiai, su pavardėmis, su protokolų ištraukomis. Nedarome šito ir mes. Norbertas nebuvo kerštingas žmogus. Tačiau nereikia pamiršti, kad būtent dėl to jis daug prisikentėjo, ne kartą sviro rankos, tiesa, kaip pasakoja Ramunė, po dienos kitos jis vėl atkakliai kibdavo į darbą. Nemažai kraujo mokslininkui sugadino nuolatiniai priekaištai. Kur ateistinis auklėjimas? Tavo mitologija - beverčiai prietarai, tai joks mokslas. Kur marksizmo klasikų citatos? Norbertas kartais skambindavo R.Ozolui, I.Ledui ir prašydavo: gal žinote kokią "klasikų" citatą, kuri tiktų įžangai? Iš Norberto būdavo reikalaujama kiekvieną publikaciją aprobuoti Institute, dirbti tik tai, kas tiesioginių vadovų nurodyta. Galiausiai kategoriškai: arba tu dirbi tik Institute, arba su mumis teks atsisveikinti. Laimė, jį užstodavo Instituto direktorius K.Korsakas. Norbertas turėjo ir draugų. Jei ne Kazys Grigas, Pranė Jokimaitienė, Ada Seselskytė, būtų buvę dar sunkiau.
"Ne tuo keliu" Norbertas Vėlius pasuko labai anksti, kai susidėjo su patriotiškai nusiteikusiais Laukuvos mokyklos moksleiviais, tokiais kaip Petras Bielskis. Jų veikla baigėsi tradiciškai: slaptas laikraštėlis konfiskuotas, tardymai, lageris. Blogiausio Norbertas išvengė tik atsitiktinai, tačiau, labai gerai (peršokęs kelias klases) baigęs vidurinę mokyklą, į Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakultetą neįstojo. Egzaminus išlaikė gerai, bet mandatinėje komisijoje jam buvo tiesiai pasakyta: reikia geresnės charakteristikos. Apie tai jo sesuo nerašo. Būdama jaunesnė ji to tiesiog neprisimena, gal net nežinojo.
Grįžęs iš Vilniaus, Norbertas buvo bibliotekininku, mokytojavo savoje Laukuvos vidurinėje mokykloje. Tada jam buvo penkiolika metų. Po trejų metų vėl stojo į Vilniaus universitetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Įstojo, nes atvežė naują charakteristiką.
Ankstyvos jaunystės patirtis jį išmokė elgtis labai atsargiai. Ne tik Norberto žmona tą pastebi. Tačiau žodžiuose "labai atsargiai" neturėtų būti nė menkiausios užuominos "bailiai". Tais laikais bailiai atsargus buvo tas, kuris nė nebandė pūsti prieš vėją. Bailiai atsargiai elgėsi kai kurie jo kolegos, ideologiniais sumetimais morališkai ir fiziškai sekinę išskirtinę asmenybę, didelį mokslininką...
Vytautas VISOCKAS
Iš atsiminimų knygos "Norbertas Vėlius",
Vilnius, "Mintis", 1999 (sutrumpinta)
"Lyg M.K.Čiurlionio "Bičiulystė"
Mes mokėmės tada, kai visa žiniasklaida kalte kalė, jog nuo esamo "socializmo rojaus" laimėjimų netoli "komunizmo aušra", jog kapitalizmas toks supuvęs, kad net prie 34 auditorijos belieka nosį užsiimti nuo to dvoko. O ten "viršus jau nebegali, o apačia nebenori" - tiesiog pasaulinė revoliucinė situacija. Partija ir jos vadovaujamas saugumas įdėmiai kiekvieną sekė. Kolektyvuose vyko "kadrų valymas", buvo puolamas kiekvienas specialistas, profesionaliau reiškiantis mintis. Istorijos-filologijos fakultete buvo užpultos Lietuvių literatūros ir Lietuvių kalbos katedros. Štai kelios ištraukos iš Visuomenės organizacijų archyve saugomų to meto IFF partinės organizacijos biuro posėdžių protokolų (kalba netaisyta).
"Partinio biuro trūkumu reikia laikyti tai, kad jis taikstėsi su tokiais politiniais vadovais kaip Lukšienė, Kostkevičiūtė"(1959 06 05 partinio biuro ataskaita. F 7017, byla 93, p.64).
"Aukštesnių partinių organų vadovaujamas partinis biuras sustiprino kovą prieš nemarksistines, revizionistines tendencijas Lietuvių literatūros katedros darbe, davė atkirtį nesveikam dogmatizmui kalbos moksle organizuodamas profsąjungos gamybinį susirinkimą Lietuvių kalbos katedros darbui apsvarstyti" (1959 06 05 IFF partinės organizacijos ataskaitinio rinkiminio susirinkimo nutarimas. Biuro sekretorius - Irma Zaksas, sekretoriaus pavaduotojai ideologiniam darbui Ričardas Mironas, Henrikas Zabulis).
Iš fakulteto to meto partinių dokumentų:
"Srg. Mironas:[...]Prof. Balčikonis, dėstydamas mūsų universitete, taiso lietuvių kalba tai, kas nėra taisytina.[...]Ir profesorius, taisydamas tai, kas nėra taisytina, dezorientuoja studentus. Čia galbūt ir yra viena iš priežasčių mūsų studentų neraštingumo. [...] Toks purizmas veda tiktai į nacionalinį ribotumą" (1958 01 23 fakulteto atviro partinės organizacijos susirinkimo protokolas Nr. 1. F 7017, byla 78, p.5).
Doc. R.Mironas: Šį pavasarį buvo smarkiai kritikuotas prof. J.Balčikonis. Mano manymu, prof. Balčikonis daro žalos studentų auklėjimui, drausdamas daug išsireiškimų ir tuo susindamas kalbą" (1958 09 15 protokolas Nr. 4, F 7017, byla 78, p. 3).
"Lietuvių kalbos katedroje dėstė savo klaidingas koncepcijas prof. Balčikonis[...] Vergiškai laikydamasis liaudies kalbos (tiksliau, senų žmonių kalbos) vartosenos kriterijaus ir nepripažindamas savarankiškų literatūrinės kalbos vystymosi dėsnių, prof. Balčikonis smerkė tokius jau seniai lietuvių literatūrinėje kalboje prigijusius ir plačiai vartojamus žodžius kaip gandras, sukilėlis, siūlyti, vystytis, pirmyn, peikė mūsų žinomų rašytojų Mykolaičio -Putino ir Juozo Baltušio veikalų kalbą. Prof. Balčikonis neteisingai aiškino liaudies kalbos sąvoką, ją per daug susiaurino, vietoj kalbos dėsnių iškėlė slėpiningą kalbos jausmą[...] Menkindamas mūsų darbininkų, kolūkiečių, inteligentijos ir vertindamas tik senų kaimiečių kalbą, Balčikonis objektyviai prisideda prie tų, kurie juodina mūsų tarybinę tikrovę, prisideda prie nacionalistinių nuotaikų skleidimo" (1959 09 25 fakulteto partinio biuro sekretoriaus Zakso pranešimas partinės organizacijos atvirame susirinkime; protokolas Nr. 3, F 7017, byla 93, p. 108).
Lietuvai nusipelniusius gerbiamus profesorių J.Balčikonį* (Lietuvių kalbos katedra),
*"Mes, pirmųjų pokario laidų Universiteto žurnalistai, nebūtumėm net drįsę susapnuoti, kad gimtajai kalbai ir jos puoseltojams galima kibti į atlapus. O kokį poveikį mums darydavo gyva, vaikščiojanti lietuvių kalbos legenda Juozas Nalčikonis! Jam, atkakliam lietuvių kalbos gynėjui nuo rusiškų sausvėjų įtakos ir užkrato, užgaulius žodžius drįsdavo į akis ir už akių, ir per spaudą drėbti tik okupantų dvasios liokajai" (Aloyzas Vilkys. Kalbos neišmokusių žmonių "kalbos problemos", "Gimtoji kalba", 1999, Nr. 1 (379), P.17).
doc. M.Lukšienę, I. Kostkevičiūtę ir kt. (Lietuvių literatūros katedra) užsipuldavo, "mokydavo" be jokios kompetencijos asmenys, bet komunistai. Lietuvių kalbos "mokė" net nelietuviai. Atleisdavo iš Universiteto, o vietoj jų skirdavo tik ką baigusius mokslus, bet "gerai įsisavinusius marksistinę teoriją" komunistus P.Česnulevičiūtę, A.Trakymą, J.Stepšį (1959 01 20 partinės organizacijos protokolas Nr. 2). Va, tokioje aplinkoje įvairiausiomis varsomis suvešėjo blogiausi žmogaus polinkiai: karjerizmas, parsidavėliškumas, prisitaikėliškumas, dviveidiškumas. Išsikerojo tendencija sekti vienas kitą, pranešinėti atitinkamoms instancijoms (saugumui ir pan.).
"Drg. R.Trimonis[...] Pvz., drg. Varnagis per vėlines buvo kapinėse[...]"
"Drg. Stanaitis (II k. Lituanistas): [...] Varnagio apsilankymas kapinėse vėlinių metu kaip tik ir yra jo nesąmoningumo pasireiškimas" (iš 1958 12 04 atviro partinio susirinkimo protokolo Nr. 1. F 7017, 2, byla 78, p. 82, 84).
"Drg. Bieliauskienė[...] Ypatingą dėmesį reikia skirti literatūros specialybei, į kurią stengiasi prasibrauti įvairaus plauko nacionalistai, kaip drg. Pupšys, kurie panaudoja įvairias spragas ir trūkumus fakulteto darbe".
"Drg. Vitkauskas: Apie drg. Pupšį žinoma buvo nuo 1-mo kurso, bet dėstytojai nepadėjo studentams jo elgesio įvertinti laiku" (1960 05 27 patrorganizacijos ataskaitinio susirinkimo protokolas. F 7017, byla 92, p. 91, 96).
Arba: "Drg. A.Navaitis[...] Po to jis duoda atkirtį drg. Nastopkai, kuris pats nežino, kas darosi jo grupėje (poetas Girdenis nuslydęs į dekadentinę literatūrą ir kt.)" (1958 03 14 partinės organizacijos atviro susirinkimo protokolas Nr. 2. F 7017, 2, byla 78).
Kartą slinkdami Tauro bendrabučio link su Norbertu ir Česlovu Cemnolonskiu juokavome: keliaveidžiu žmogumi dabar reikia būti? Dviveidiškumo aiškiai nepakanka. Apsistojome ties šešiaveidiškumu: ir su simpatija bendraujant prieš stipendiją, ir su tėvais, kai lagaminas tuščias, ir ..."Ir su kambario draugu Stanaičiu! O Vitkausku?" - pašoko Česlovas.
Tai buvo dvasinės veidmainystės klestėjimo laikotarpis. Visuomenės orgamizacijų archyve vartant Universiteto Istorijos-filologijos fakulteto partinės organizacijos bylas, šios veidmainystės faktų iškyla iš kai kurių studentų biografijų:
- nuo 1959 09 25 komunisto, gerai įsisavinusio marksistinę teoriją", Ryčio Trimonio tėvas 1940 m. buvo ištremtas į Rusijos gilumą (F 7017, 2, byla 78);
- nuo 1959 04 10 komunisto, "gerai įsisavinusio marksistinę teoriją", J.Stepšio tėvą, dirbusį fermos vedėju, išmetė iš kolūkio (F 7017, 2, byla 78, p. 85).
O žymus marksistinės-lenininės ideologijos įgyvendintojas, komunistų partijos veikėjas, vėliau kultūros ministras J.Bielinis, gerb. monsinjoro Kazimiero Vasiliausko liudijimu, yra buvęs gan pamaldus jo klapčiukas, patarnaudavęs per šv. Mišias, ir t.t.
Mus suartino domėjimasis dvasine tautos kūryba, tautosaka. Menkiausias laimėjimas sukeldavo Norbertui džiugesį. Ligi šiol menu draugiškai atvirą jo šypseną, kai sveikino mane labai gerai išlaikius pas dėst. D.Sauką tautosakos egzaminą: "Sveikinu, Albertai, bravo! Va tik šitaip turime skintis kelią". O skatinti jis mokėjo išties draugiškai, be egoizmo ar karjerizmo priemaišų.
Per 1958 ir 1959 metų vasaros atostogas gimtoje Uliūnų apylinkėje užrašiau per 2000 tautosakos vienetų, daugiausia dainų. Jas perrašiau į tris storus tomus ir pavadinęs "Uliūniečių dainomis" įteikiau Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektoriui. "Uliūniečių dainas" iliustravau 32 nuotraukomis. Ir šį kartą buvau Norberto pastebėtas: patapšnojęs ir paspaudęs dešinę, išgyrė, linkėjo tolesnės sėkmės ir draugiškai pasakė: "Pavydžiu tau tokio rinkinio. Ir aš ateity įsigysiu fotoaparatą. Iliustruota nuotraukomis visai kitaip atrodo".
Tuo metu "Uliūniečių dainų" rinkinys galbūt ir buvo vienas iš geresnių tos srities studentų darbų, nes tautosakos būrelio vadovas D.Sauka paprašė jį atsinešti į rengiamą tautosakininkų konferenciją-vakarą, kad parodytume būrelio veiklą. Tris dainų tomus padėjome greta kitokių darbų auditorijoje. Be būrelio narių, prigužėjo, žinoma, partinių ir komjaunimo funkcionierių bei tipelių, saugojusių ideologinę nekaltybę, bet daugiausia prisitaikėlių, gaudančių karjeros balus. Netrukus po šio vakaro "Komjaunimo prožektoriuje" pasirodė karikatūra, kurioje aš stileivos pavidalu pasilenkęs fotografuoju dūminę kaimo pirkelę, o nematau užpakalyje rūkstančių fabrikų. Kiek pamenu, karikatūra daugiausia kvatonių sukeldavo tiems, kurie vėliau gan šiltai įsitaisė partijos CK rūmuose ar pan. "Albertai, padarei gerą, naudingą darbą ateičiai, o į tą vaikų žaidimą nekreipk dėmesio", - koridoriuje tyliai guodė Norbertas ir prisipažino, jog už žemaitiškų dainų rinkimą ir jį pradėjo "glostyti".
Partinė organizacija, saugumas rengė teismą, kuris įvyko 1959 m. lapkričio 25 d. filologų kiemo auditorijoje priešais apdainuotą svyruonėlį berželį. Po senosios Alma Mater skliautais buvo teisiama liaudies kūryba, užsipuolama ir niekinama lietuvių kultūra, tautos dvasinis gyvenimas, tyčiojamasi iš jos žaizdų. "Uliūniečių dainos", jų rinkėjas ar tautosakos būrelis tebuvo fiziniai taikiniai. Šis sovietinės inkvizicijos laužas, suruoštas lietuvių tautosakai, buvo nepaprastas okupacijos "reiškinys" ne tik Universiteto gyvenime, bet ir Lietuvoje, todėl norėtųsi plačiau papasakoti. Tai buvo tieiogiai susiję ir su Norbertu. Tekalba likę archyvo dokumentai, nors juose teužfiksuota gal šimtoji dalis tų kaltinimų, pasmerkimų, užsipuolinų ir grasinimų, skambėjusių iš oratorių lūpų.
Šis teismas buvo pavadintas Istorijos-filologijos fakulteto partinio biuro posėdžiu. Į jį pakvieta: LTSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto partinė organizacija, Tautosakos sektoriaus vadovas Jonynas, moksl. bendradarbė Barauskienė, tautosakininkas Gaidulis, Universiteto partinio komiteto narys Maiminas, jo draugas - fakulteto partinio biuro sekretorius I. Zaksas, kiti partijos veikėjai: J.Bielinis, H.Zabulis, L.Lisenkaitė, M.Bieliauskienė, aiškiai saugumu besirūpinantis P.Vitkauskas, prof. B.Žalionis, dekanas J.Palionis, būrelio pirmininkas K.Nastopka ir kt. Mudu su Norbertu susėdome šalia.
Būrelio mokslinis vadovas D.Sauka papasakojo apie tautosakininkų nuveiktus darbus, problemas. Partiniame biure suderintą pranešimą apie būrelio veiklos įvertinimą perskaitė tyčia tam sudarytos komisijos pirmininkas Trakymas. Pranešime akcentuota (čia ir toliau citatos iš 1959 11 25 IFF partinio biuro posėdžio protokolo Nr. 12. Žr. : Visuomenės org. archyvas, fondas 2017, apyrašas 2, byla 92):
"[...] Yra objektyvistinių nusiteikimų tendencija. Iš peržiūrėtų 4 rinkinių - atrasta 130 nacionalistinio pobūdžio dainų, nukreiptų prieš partijos ir vyriausybės politiką. Tai parodo domėjimosi linkmę. Rinkiniuose atsispindi ir tautosakininkų tendencija. Iš užrašinėtojų komentarų ryškėja nacionalistinės tendencijos.
Drg. Ulio rinkinys - jame kyšo sena autoriaus tendencija iš jo paties komentarų. Pvz., dainą padainavo senutė, dirbti negali, pensijos negauna, kolūkis daržą atėmė ir kt.
[...] Konkrečiai siūlo sudaryti specialią sekciją rinkti revoliucinės tautosakos rinkimus" (p.144).
Taip ir norėjosi išrėkti: mielieji drg., kas tautai svetima, to jos dvasinėje kūryboje nerasi, nors ir galvą nusisuktum!
"Drg. Jonynas: [...] Šį darbą reikia svarstyti iš ideolodinio taško... Reikėtų nusistatyti aiškesnį darbo pobūdį - ką rinkti ir ko ne" (p. 145).
"Drg. Vitkauskas: ...Drg. Ulys nedrausmingas, nevykdo komj. įpareigojimų, ir štai jis renka nacionalistinę tautosaką. Tai ir pasirodo drg. Ulio pažiūros. Yra dar tokių studentų- tautosakininkų, kurie yra nacionalistinių pažiūrų (ar tik ne Norbertą turi minty?- aut.)... Juk galima buvo marksistiškai įvertinti" (p.146).
Drg. Gaidulis: ... Tiesiog nesinori tikėti, kad tokie dalykai dedasi. Ratelis turi rinkti tautosaką... Ar rinkti lenkų, baltarusių tautosaką? Reiktų - gal su Minsku sutarti... Reikia stebėtis, kad yra užrašoma kokia tai priešką tautosaką" (p. 146-147).
"Drg. Palionis:... Dėl medžiagos rinkimo: nereikia mums šlamšto užrašinėti, jis niekam nereikalingas..." (p.147).
"Prof Pronskus... Yra trūkumų: objektyvizmo liekanos ir pan. ... Neaišku, kodėl Institutas priėmė tautosaką, kuri nepalanki mums?" (p.148).
Tai partijos esmė: "tautosaka, kuri nepalanki mums" - nereikalinga! Taip pareiškė sovietinis profesorius.
"Drg. Barauskienė: ... Kaltinimas, kam priėmė šį rinkinį drg. Ulio. Tai netinkamas klausimo pastatymas" (p. 150).
"Drg. Maiminas: ... Šio būrelio darbe glūdi tos šaknys, kurios ir buvo anksčiau katedros darbe (t.y. Lietuvių literatūros katedros - Aut.). ... Yda yra tai, kad tautosaka nukrypo apstraktaus humanizmo kryptimi. Meilė žmogui - bet kokiam žmogui. Ne, tai negalimi dalykai.
Rinkinys buvo paruoštas (drg. Ulys). Drg. Ulys vargu ar gali teigti, kad šiaip sau klaida. Tai aiškūs, parinkti antitarybiniai pasisakymai, antitarybinis šlamštas, ir toks šlamštas visiems aiškus, negali būti niekam abejonės. Bandito rauda užrašyta - ar tai kelia abejones, kad galėjo nesuprasti, kad tai antitarybinė tautosaka. ... Rinkinyje užrašyta "šiaudų nedavė stogui", ar tai tautosaka, ar tai meilė žmogui, aišku tendencija, antitarybinis pasisakymas. ... Reikia puoselėti dabartinės lietuvių tautosakos, tikros liaudies daigų" (p. 151-152).
"Drg. Zaksas: ... Reikia, kad visi kovotų prieš priešišką ideologiją" (p. 153).
Buvo siūloma rinkti lenkų, baltarusių tautosaką, bet kodėl drg. Maiminas, Zaksas nesiūlo rinkti jidiš tautosakos? Nejau dvelkia diskriminavimu?
Biuro nutarime (p. 154) pabrėžta, kad "nediegiamas būsimiesiems specialistams kovingas klasinis požiūris į tautosaką".
Čia užrašytos oratorių ištraukos neparodo nė mažos dalelės to buvusio ideologinio įkarščio, to užsidegimo šmeižti tautos dvasinę kūrybą - tautosaką, kurią esą "reikia rauti su šaknimis". Ir inkvizicijos teismas priešais filologijos svyruonėlį berželį apkaltino mūsų seselių ir močiučių dainą.
Dešimtis kartų pašokdavau iš suolo atsikirsti partinių oratorių melui, dešimtis kartų Norbertas stverdavo už rankos, rūbų ar peties tildydamas mane. "Ramiai, ramiai, nesikarščiuok." Nors liežuvio galiuku mačiau, kartkartėmis vilgė iš jaudinimosi džiūstančias lūpas. O jei blaivi jo ranka nebūtų sulaikiusi manęs? Todėl šiandien tariu:
- Norbertai, juk tada tu mane išgelbėjai nuo galimų saugumo represijų...
O "Uliūniečių dainos" buvo represuotos ir pasodintos už grotų 32 metams. Instituto specialiajame fonde puikavosi įrašas: "Rinkiniu galima naudotis tik su specialiu instituto direktoriaus leidimu". Reabilituotos 1991 metais.
Informacija apie Norberto užrašytą ir Institutui įteiktą žemaičių tautosaką pasiekdavo ideologinius funkcionierius. O mokslinių tikslų, kuriuos puoselėjo Norbertas, niekas nepaisė. Fakulteto partinis biuras po mokslinių būrelių auklėjimo priedanga vis atviriau jį kritikavo, smerkė. Pavyzdžiui, 1960 05 27 IFF partinės organizacijos ataskaitinio susirinkimo biuro ataskaitoje (1959 06 05 - 1960 05 26) vėl pabrėžiama: "Kartu būrelių veikloje buvo iškelti rimti ideologiniai trūkumai. Visų būrelių veikloje buvo palinkimas nukrypti į praeitį ir pačią praeitį tirti ne klasiniu požiūriu. Toks nukrypimas ypač reiškiasi tautosakininkų būrelyje. Dėl būrelio vadovybės pasyvumo, objektyvistinės pozicijos atskiri studentai (Vėlius, Ulys) pradėjo rinkti buržuazinio-nacionalistinio pogrindžio "tautosaką" (Visuomenės organizacijų archyvas, fondas 7017, apyrašas 2, byla 107, p. 119).
Universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjo prof. B.Pranskaus 1959 - 1960 mokslo metų darbo ataskaitoje vėl linksniuojama: "Atskira katedros darbo grandis - vadovavimas būreliams. Ataskaitiniais metais būrelių veikla žymiai suaktyvėjo ir pagerėjo. ... Taip pat dirbo ir tautosakos būrelis (vad.v. d. D.Sauka ir asp. D.Venclovaitė), tačiau šio būrelio darbe iškilo ir stambių idėjinių trūkumų. Atskiri būrelio nariai (Ūlys, Vėlius) ėmė rinkti antitarybinę tautosaką, jautėsi aiškus atsiribojimas nuo tarybinės ir revoliucinės tautosakos, nuo kitų tautinių grupių..." (Lietuvos kultūros istorijos šaltiniai. Literatūra 1940-1960. Dokumentų rinkinys. V., "Academia", 1992, p. 517).
Ir dar vienas gėdingas partijos sekretoriaus I.Zakso 1960 m. lapkričio 30 d. inicijuotas IFF partinio susirinkimo nutarimas: c) rekomenduoti kraštotyros, tautosakos, istorijos būreliams skirti didesnį dėmesį tarybinio laikotarpio temoms, dabartinio gyvenimo buičiai, papročiams. Plačiai organizuoti revoliucinės tautosakos rinkimą pagal atskiras temas: kovų už tarybų valdžią laikotarpio, 1940 m., pirmųjų pokario metų liaudies, komjaunimo bei pionierių dainų repertuarus, papročius ir t.t." (F 7017, apyrašas 2, byla 107, p. 188).
Žemaitiškas Norberto atkaklumas ir talentas pro sovietinės ideologijos šiukšles, pro karjerizmo ir prisitaikėliškumo trumparegysę prasiveržė į Europos horizontus, į lietuviško identiteto dvasines gelmes. Iš svetimųjų lietuviams regstų dvasinių raizgalynių iškilo šviesi asmenybė, palikusi mums išsamias tautinės savimonės, etninės kultūros studijas.
Albertas ULYS
Iš atsiminimų knygos "Norbertas Vėlius"
Vilnius, "Mintis", 1999 (sutrumpinta)
[
Next Thread |
Previous Thread |
Next Message |
Previous Message
] |
