|
[> [> [> [> [> [> Subject: Re: Istorija ir padavimai
|
Author:
liabas
[Edit]
|
Date Posted: 04/26/04 11:33:14
Date Posted: 14:10:42 10/23/03 Thu
In reply to: asss 's message, "Re: Istorija ir padavimai" on 10:22:49 10/22/03 Wed
--------------------------------------------------------------------------------
Vel citata:
"ROMANTIZMAS IR ISTORIZMAS
ROMANTIZMAS XIX-ą amžių galima vadinti istorijos mokslo amžiumi. Išties, būtent tuo metu istoriografija ir istorikai įgijo iki tol niekuomet neturėtą tokios reikšmės visuomeninį ir profesinį statusą. Tai visu pirma buvo susiję su romantizmo sąjūdžiu, kuris įkūnijo naujo domėjimosi praeitimi bangą.
Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Ruso, skirtingai nuo kitų švietėjų, ypač Voltero, visuomeninės pažangos iniciatoriumi laikiusių apšviestą monarchą, juo laikė liaudį. Taigi, socialinis utopizmas buvo perkeltas į liaudį, o ne į valdovus. Logiška, kad tokiu būdu akcentuojamas būtent pastarosios švietimas. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto).
Renesansas žavėjosi Antikos vertybėmis kaip antlaikėmis ir tobulomis, o Romantizmas - viduramžiais, todėl, kad juos laikė savo praeitimi. Vienas iš pagrindinių romantizmo teoretikų buvo Herderis, parašęs veikalą "Idėjos apie visuotinės istorijos filosofiją" (1784-1791). Jis žmogų laikė tarpininku tarp gamtos ir dvasios pasaulių. Europocentristas, nes Europa jam reiškė istorijos sąmonės tėvynę. Dėl to jos padėtis privilegijuota (evoliucionistas). Jam žmogaus prigimtis ne vieninga, bet įvairialypė. Žmogaus tipą lemia jo rasė - tai yra paveldėtos psichologinės savybės. Taigi, pavienio individo prigimtis kinta, bet rasės psichologinės savybės - ne. Jo teorija problematiška. Pagrindinis dalykas - skirtumai tarp socialinių ir politinių įvairių rasių institucijų remiasi ne rasės istorine patirtimi, o jos vidinėmis psichologinėmis ypatybėmis. Iš čia tiesus kelias rasizmo link.
Vienas iš romantizmo šaltinių buvo atsigręžimas į liaudies kultūrą. Atrandama prancūzų herojinė poema, trubadūrų poezija, skandinavų sagos, ispanų romancero, Nybelungų giesmė... Nepaprastai suklesti istorinis romanas ir drama (Valterio Skoto ir Viktoro Hugo romanai išverčiami į daugelį kalbų). 1831 m. Šatobrianas konstatuoja: "viskas šiandien įgyja istorijos pavidalą: polemika, teatras, romanas, poezija".
"Tautų pavasaris" išryškina istoriografijos, kaip nacionalinės savimonės pagrindimo poreikį. Tai ypač buvo svarbu tautoms, kurios, išlikdamos anachronistinių monarchijų sudėtyje, siekė pagrįsti savo nacionalinį identitetą bei pretenzijas į valstybingumą (italų, čekų, vengrų,, lenkų, serbų kultūrinio gyvenimo (literatūros ir muzikos meno) suklestėjimas). Dėmesys provincijų ir specifinių kultūrinių ar tautinių regionų istorijai. Tai inspiravo tam tikrą visuomeninę veiklą - kūrėsi praeities mylėtojų ir kraštotyrininkų draugijos.
Kaip Renesansas atranda Antiką, taip romantizmas - viduramžius. Vokiečių poeto Lesingo mintis: "Viduramžiai - tai naktis, tebunie. Bet naktis pilna žvaigždžių." Graikai ir romėnai nebetenka monopolinio intereso. Dar labiau plečiasi istorinės tematikos laukas. Romantikai atranda viduramžius, deja kaip galutinai prarastus, iš čia egzotizmo, tapybiškumo, pusiau mitinio folklorizmo ilgesys. Juos stebina didžiuliai papročių ir tikėjimų kontrastai. Savo paties kilmės, šaknų paieškos. Taip formuojamas nacionalinis identitetas.
Romantizme mokslas tarsi susilieja su svajonėmis, vaizduote, vizijomis. Šalia kritinio metodo lygia greta stovi poezija, intuicija, įsijautimas. Istorikas - romantikas siekia su praeities žmonėmis užmegsti intuityvų kontaktą smpatijos, įsijautimo, emocijos pagalba, ir tai suprantama, nes tie žmonės laikomi protėviais, turinčiais tiesioginius giminystės (kraujo) ryšius. Žinoma, jis naudojasi dokumentais, bet jų atžvilgiu elgiasi kiek keistai, pvz.; Augustin'as Thierry prie darbo stalo jaučia "kažką panašaus į emocijas, kurias patyria aistringas keliautojas šalies, kurią ilgai geidė pamatyti ir dažnai regėjo svajonėse, atžvilgiu". J.Michelet (Ž.Mišle), kurį kai kas vadino istorijos ligoniu, būdamas daugiau poetas, nei istorikas, atskleidžia šį keistą metodą savo 1869 m. pasirodžiusios Prancūzijos istorijos įvade. Jis aprašo haliucinacinį transą, kuris jį apėmė vaikščiojant Paryžiaus archyvų koridoriais: "Šie popieriai, pergamentai kadaise čia palikti, prašė dar pas juos sugrįžti. Tai buvo ne popieriai, bet žmonių, provincijų, tautų gyvenimai... Jei norėtum jų klausytis, jie apsuptų tave šimtais kalbų. (...)Nupūstamas jų dulkes, aš jaučiau juos atgyjant. Jie kėlė iš kapo kas ranką, kas galvą kaip Mikelanželo Paskutiniame teisme ar Mirusiųjų šokyje. Tą pašėlusį šokį, kuriuo jie sukosi aplink mane aš pabandžiau atgaivinti šioje knygoje." Michelet buvo daugiau poetas nei istorikas, tačiau ir kiti romantikai naudoja tokius kraštutinumus bei metaforas, kurios stebuklingu būdu transformuoja analogiją į demonstraciją, įvaizdį - į idėją, antromorfizaciją, o kas liečia valstybes ir tautas - vartoja vitalistines savokas: gimimas, gyvenimas, senatvė, mirtis, kurios vienu metu susišaukia su cikline ir progresistine istorijos filosofija. "
Toliau skaityti: www.spaudos.lt/Istorija/Valanciau_laikotarpis.htm
O del Lietuvoje vyraujanciu istoriniu mokyklu truputi veliau.
Tiesa, butu idomu suzinoti kurias jus pripazystate pagrindinemis?
[ Post a Reply to This Message ]
|
|
Istorija
Re: Istorija
Re: DidValstybe
Re: Istorija ir padavimai
Re: Istorija
Re: Istorija