Author:
"Atgimime" B. Genzelis "Bizantiškumas ir mankurtizmas lietuvio pasąmonėje "
| [ Next Thread |
Previous Thread |
Next Message |
Previous Message
]
Date Posted: 02/10/03 10:33:18
In reply to:
moksleivis apie kolobravima
's message, "Disk. Delfyje LKP sekretoriaus Snieckaus 100 g. met. min. Lietuvos Mokslu Akademijoje" on 01/25/03 15:50:30
2003 m. vasario 7-13 d. Nr. 5 (736)
"Atgimimo" straipsniai
Bronius Genzelis [Nuomonė]
Bizantiškumas ir mankurtizmas lietuvio pasąmonėje
Europos kultūroje formavosi du žmonių tarpusavio santykių modeliai: horizontalūs ir vertikalūs. Pirmuoju atveju vyravo žmogaus kilmė, orumas, darbai; antruoju jo užimamos pareigos, neretai jas sudievinant (tik iki tol, kol žmogus jas užima). Kuo žmogus ilgiau išsilaiko aukštumoje, tuo jis labiau vertinamas. Žmogus, vėl netekęs posto, nesvarbu, kokiu būdu (teisus tas, kuris laimi), virsta nieku. Veikia principas: kas buvo viskuo, tampa nieku. Ir atvirkščiai. Žmogaus kilmė, išsilavinimas, kompetencija, sąžiningumas nelaikoma vertybėmis. Vienintelė vertybė užimamos pareigos, kurių siekti galėjo kiekvienas, kurių buvo sugalvojama aibės. Ir svarbiausia žmogus, gavęs pareigas, pats psichologiškai pasijunta ūgtelėjusiu, visažinančiu. Dėl tokio mąstymo formavosi bizantiškoji dvasinė kultūra.
Ten gatvės prostitutė galėjo tapti Bizantijos imperatore. Chrestomatinis pavyzdys Teodora (gatvės prostitutė tapo kurtizane, vėliau didiko žmona, žudydama patiklius vyrus, kopė į viršūnes, pagaliau, tapusi imperatoriaus žmona, nužudžiusi ir savo vyrą, užsidėjo imperatorės vainiką).
Tokia karjera būtų buvusi neįmanoma Vakarų Europoje.
XV a. žlugus Bizantijai, daugumas jos veikėjų, bėgdami nuo musulmonų persekiojimų, patraukė į Rusiją, pirmiausia į bekylančią Maskvos kunigaikštystę. Mat Rusija gavo krikščionybę iš Bizantijos, vėliau su ja būta dinastinių ir kitokių ryšių. Bizantiškoji mąstysena lėmė Rusijos carų dvarą. Bizantiškais metodais čia ne kartą užkopta į sostą.
Vakarų Europos monarchai galėjo didikui nukirsti galvą, uždaryti į belangę, bet negalėjo jo paversti baudžiauninku, kaip negalėjo baudžiauninko padaryti grafu. Tuo tarpu Petras I be nieko A.Menšikovą, arklininko sūnų, pakėlė į šviesiausius kunigaikščius.
Rusijos slavofilai skelbėsi, esą jie yra tikrieji Bizantijos tradicijų perėmėjai, o N.Danilevskis (18221885) net išplėtojo ištisą teoriją, įrodinėjančią, kaip rusai paveldėjo bizantiškumą. Tuo tarpu poetas ir filosofas P.Čaadajevas (17941856) baisėjosi į Rusiją sklindančiu bizantiškumu, įžvelgdamas jo pavojų rusų kultūrai. Už šias pažiūras jis buvo apšauktas bepročiu ir uždarytas beprotnamyje (šias tradicijas puoselėjo ir L.Brežnevo svita). Šiandien, skaitydami Rusijos politiko A.Jakovlevo Atminties akivarus, matome, kad P.Čaadajevas buvo teisus dėl negatyvios bizantiškumo įtakos rusų politiniam mąstymui. A.Jakovlevas atskleidžia bizantiškumo rudimentus šiuolaikinės Rusijos politiniame gyvenime.
Mankurtizmas kiek kitokio plano reiškinys. XX amžiuje šį terminą į apyvartą paleido kirgizų rašytojas Č.Achmatovas.
Mankurtas tai žmogus be tautinio, pilietinio jausmo, nesuvokiantis, kas yra moralė, dėkingumas, kuriam rūpi tik viena materialinės gėrybės, dėl jų jis viskam pasirengęs. Jis gyvena šia diena. Jis neturi istorijos sampratos. Viena jis težino vykdyti šeimininko valią ir taip užtikrinti sotų gyvenimą. Č.Aitmatovo darinio potekste: ar propaguotas tarybinis žmogus nėra mankurto sinonimas? Dabar turime ir kitą šio termino ekvivalentą zombis.
Antikos laikų filosofai, besivadinantieji gnostikais, vartojo terminą chilikai, kuris reiškė bedvasius žmones, kurie nepripažino moralinių vertybių, kuriems rūpėjo viena kaip prisikimšti pilvą. Dėl to jie buvo pasiryžę viskam.
Žmoniją ištikdavo tragedija, jeigu šiems pavykdavo prasiveržti į valdžią, nes per ją galima gauti daugybę kūniškų malonumų. Neronas laikytas tipišku chilikų atstovu (jis elgėsi taip, kaip elgtųsi kiekvienas chilikas, sakė gnostikai). Chilikai, mankurtai, zombiai save šlovina ir niekina kitus. Tad šis tipažas nėra naujas, tik skirtingais laikais kitu vardu vadinamas, manyčiau, Lietuvoje jo atitikmuo naujasis lietuvis.
Bizantiškumas ir mankurtizmas kamuoja mus kiekviename žingsnyje. Reikia įrodymų? Argi mūsų žiniasklaida nediegia paniekos savo tautos ir valstybingumo istorijai? Argi ne postai mums svarbiausia vertybė?
Geriausiai vertinami postai
Išnagrinėkime spaudoje skelbiamus reitingus. Į juos patenka tik asmenys, užimantys postus. Tikima, kad tik jie išreiškia (ar simbolizuoja) žmonių interesus, jais pasitikima (ar nepasitikima). Nesigirdi, kad kas nors garsiai pareikštų: tas rašytojas ar kultūros veikėjas išreiškia žmonių interesus. Intelektualai tampa Dviračio televizijos pašaipos objektu. Dėl to ir veržiamasi į politinius postus. Ieškoma įvairiausių būdų, kaip jų pasiekti.
Jeigu norint save sureikšminti trūksta valstybinių postų, sugalvojame visuomeninių. Kiek Lietuvoje yra visokių partijų, partijėlių. Visos jos turi savo vadus ir vadukus, kurie vaizduojasi, kad atstovauja Lietuvos interesams. O kiek sugalvojama visokių pareigybių. Sakysim, LSDP pirmininkas turi 12 pavaduotojų. Kad daugumas jų net nežino, ką veikia, gali patvirtinti kone kiekvienas tos partijos narys. Kodėl taip atsitiko? Nenorėta kai kurių, norinčiųjų prie savo pavardės segti titulą pavaduotojas, supykdyti. Taip ir daugėja beneficijų.
Septyniolika pretendentų į prezidentus. Manote, kad jie buvo tokie naivūs, t. y. tikėjosi tapti prezidentais? Vargu. O save sureikšminti tai jau visai kitas dalykas, tiksliau, tai tiesus kelias į Lietuvos elitą. Tuo dabartinės Lietuvos elitas skiriasi nuo tradiciškai suprantamos sąvokos.
Okupacijos metais buvome atsparesni bizantiškumui ir mankurtizmui. Lietuviai į valdžios pareigūnus žiūrėjo su humoru, kaip į svetimą gaivalą. Tauta siekė apsaugoti savastį. Kai vienas Lietuvos TSR švietimo ministras užsimojo rusinti mokyklas, kilo tokia protesto banga, kad nieko kita nebeliko, kaip pašalinti jį iš pareigų.
Visuomenė protestavo prieš paminklų naikinimą. Visi tie sąjūdžiai išvirto į tautinį Atgimimą. Atrodė, tauta atsigauna.
Nepriklausomybė atgauta. Į Konstituciją įtraukėme kultūrosauginius ir gamtosauginius straipsnius, pasiekėme, kad mūsų kultūros objektai būtų įrašyti į pasaulio paveldą. Dabar, kaip tikri mankurtai, patys juos naikiname. Deja, daug kam ir pati nepriklausomybė nustoja buvusi vertybė.
Mankurtizmas nesusijęs su kokia nors viena konkrečia politine partija, jis yra universalus.
Netuščiažodžiausiu. Pažvelkime į spaudoje skelbiamus reitingus. Žmogus gauna kokias pareigas: iš karto kyla jo reitingas. Vertas pagarbos ir tas, kuris ilgiausiai išbuvo poste, nesvarbu, ką jis nuveikė, priskiriami jam nebūti nuopelnai. Vertinami tik valstybės pareigūnai ir verslo veikėjai. Visi kiti niekam neįdomūs. Žmogus ateina iš nebūties, netenka posto ir vėl išnyksta. Kiek nepriklausomoje Lietuvoje buvo ministrų? Normalioje visuomenėje iš gatvės netampama ministrais. Netekę pareigų, su retomis išimtimis jie atsiduria užmarštyje. Dėl tokio mūsų mąstymo nekalti nei rusai, nei prūsai.
A.Sniečkus griovė ir... statė
Įdomus A.Sniečkaus fenomenas. Jaunystėje jis atsisakė Lietuvos pilietybės, bastėsi po Rusiją. Jos pavedimu atvykdavo ardomajai veiklai į Lietuvą. Vėliau naikino klasinius priešus ir buržuazinius nacionalistus. Sugebėjo išsilaikyti valdžioje, nepriklausomai nuo pokyčių pačioje Maskvoje. Maldavo savo šeimininkų, kad šie neleistų sugrįžti į Tėvynę tremtiniams (taip nesielgė jokios kitos respublikos vadovai), siekė Lietuvą išlaikyti stalinizmo rezervatu, dalyvavo sąmoksle prieš N.Chruščiovą. Statant Ignalinos AE, A.Sniečkaus iniciatyva LKP CK biuras nutarė, kad būsimoje elektrinėje neturėtų dirbti vietiniai žmonės. Ir tai vadiname nuopelnais lietuviškumui!..
Spekuliuojame įvairiais pseudoargumentais. Nekorektiškai lyginame padėtį Lietuvoje ir Latvijoje, pamiršdami, kad Rygoje buvo įsikūrę Pabaltijo karinės ir Vakarų pasienio apsaugos apygardų štabai, Baltijos jūros laivyno admiralitetas, Pabaltijo geležinkelio apygardos vadovybė ir kitos nieko bendra su Latvija neturinčios žinybos, Ventspilio karinis uostas. Jose dirbo dešimtys tūkstančių žmonių, kurie visiškai buvo nepriklausomi nuo Latvijos vadovybės.
Vertindami A.Sniečkų pateikiame ir kitą grynai bizantiškąjį argumentą: jis sugebėjo išbūti valdžioje 33 metus, lyginame jį su Mindaugu. Pamirštame, kad A.Sniečkus buvo svetimos valstybės pareigūnas, ir ne taip svarbu, ar jis buvo lietuvis, ar rusas. Aukštindami valstybingumo priešus, niekindami visus, kurie prisidėjo prie nepriklausomybės atkūrimo, diegiame mintį, esą neverta galvoti apie praeitį, esą dvasinės vertybės neegzistuoja.
Tai vienas iš tipiškiausių Lietuvos bizantiškumo ir mankurtizmo apraiškų. O kiti?
Okupacijos metais grūmėmės dėl savasties išsaugojimo. Atrodė, kad mankurtizmas ir bizantiškumas negrįžtami dalykai, tolima praeitis, deja... klydau panašūs veiksniai tampa mūsų gyvenimo norma. Net košmariškiausiame sapne nesapnavau, kad asmenys, neturintys tautinio jausmo, vadovaus nepriklausomos Lietuvos mokslui ir kultūrai.
Viena JAV privati firma skelbia, jos nuomone, reprezentacinių leidinių sąrašą (jis neaprobuotas jokios tarptautinės institucijos. Žinoma, tie leidiniai su retomis išimtimis anglų kalba ir platinami anglosaksiškuose kraštuose). E.Gentvilas trumpos savo premjerystės metais nutarė, kad visos disertacijos nuo 2006 metų turi būti ginamos anglų kalba. Nors E.Gentvilas dabar nediriguoja Vyriausybei, bet jo pasėta sėkla gaji.
Disertacijos angliškai
Pagal gentvilišką planą dabartinis švietimo ir mokslo ministras leidžia vieną po kito įsakymus, pagal kuriuos turi būti finansuojami tik tie mokslo darbai, kurie yra įvardyti amerikiečių sudarytame sąraše, t.y. paskelbti anglų kalba (nuo kada mokslo darbo vertę nusako leidinys, kuriame jis išspausdintas?). Dabartinis Lietuvos švietimo ir mokslo ministras A.Monkevičius 2002 m. gruodžio 17 d. pasirašė įsakymą, praktiškai užkertantį kelią humanitarams ginti disertacijas gimtąja kalba ir reikalaujantį mokslo darbus skelbti anglų kalba. Kitais žodžiais, jeigu šis įsakymas nebus panaikintas, neteksime galimybės Lietuvoje ginti humanitarinių ir socialinių mokslų disertacijas.
Manau, tokio ministro nepakęstų ir P.Griškevičius. Ir taip Lietuvoje ministrų kėdėse atsiduria asmenys, kurie nesuvokia, kas yra tautiškumas, kultūringumas, neturi reikšmės, kokiai partijai jie priklauso (liberalams, socliberalams ar socialdemokratams). Mankurtų kaskart gausėja ministrų kėdėse, Seime. Bene drąsiausias iš jų liberalų vadas, viešai pareiškęs, kad tautinės valstybės XIX amžiaus anachronizmas. Tad nesupranti: kodėl jis dalyvavo Sąjūdyje? Kas kita A.Monkevičius jis nesusitepė Atgimimu...
Paminama Lietuvos Konstitucija, kurios 14-asis straipsnis skelbia: Valstybinė kalba lietuvių kalba. Jokia Europos Sąjungos institucija nereikalauja išsižadėti savasties, jos išsižadame patys. Tauta, praradusi valstybingumą, gali jį atgauti, bet jokia tauta, išsižadėjusi savo kultūros (savasties), neprisikėlė iš numirusiųjų. Šia linkme ir žengiame. Pretendentė į naujas Bizantijos imperatores žymiausiems Lietuvos menininkams gali
pareikšti: Nepakeičiamų žmonių nėra...tuščių vietų nebūna... Ji įsitikinusi, kad Lietuvos kultūrai geriau atstovaus kitų valstybių piliečiai negu savi, ji įsitikinusi, kad ministro kėdė suteikia išminties.
A.Monkevičiaus buvimas ministro poste, tokių žmonių kaip E.Gentvilas aukšti reitingai, siekis švęsti A.Sniečkaus jubiliejų, kai Tauta balsuoja už V.Šerėną ir leidžiasi žeminama (G.Steponavičienė kritikuoja Vyriausybę, nes ši nesudaro jai gerų sąlygų verslui, turėdama daugiau pinigų ji įsteigtų darbo vietą ir ciniškai iš TV ekrano pareiškė jai reikėtų kiemo šlavėjo), byloja, kad mūsų tauta serga mirtina liga. Senovės romėnus nuo chilizmo išgelbėjo krikščionybė. Kas išgelbės lietuvius nuo mankurtizmo, tiksliau, nuo naujųjų lietuvių? Mums valdžios niekas neprimeta. Už vienokios ar kitokios valdžios buvimą esame atsakingi visi.
[
Next Thread |
Previous Thread |
Next Message |
Previous Message
] |
